Pajauta, arba vidinės pilnatvės repeticija

Mūsų širdis – tokia žemiška.
Ji plaka tikru dūžiu, tikru judesiu.
Ir ją patiriame labai asmeniškai – per savo istoriją, per savo gyvenimą.

Tuo pačiu Širdies vidinė erdvė – beribė.
Sufijų poetas Rumi rašė:
„Esi ne lašas vandenyne. Esi visas vandenynas laše.“

Galbūt širdis ir yra ta vieta, kur tai tampa tikra.
Kur mažas, žemiškas plakimas talpina kažką be galo plataus.
Kur ribota forma saugo neribotą turinį.

„Pajauta“ – tai patyriminė erdvė sustoti ir atsigręžti į save. Čia svarbiausia ne išoriniai atsakymai, o gyvas santykis su savo vidiniu pasauliu – su tuo, kas iš tikrųjų juntama kūne, širdyje ir mintyse. Gyvename apsupti nuorodų, kaip turėtume būti, tačiau vidinė pilnatvė įsikūnyja tada, kai leidžiame sau išgirsti savo tiesą. Kai bent trumpam protas, jausmai ir kūnas ima girdėti vienas kitą, atsiranda darna – paprasta, bet tikra.

„Pajautoje“ skiriame laiką šiam patyrimui ir vidinio pasaulio raiškai. Mokomės pastebėti savo būsenas, jas priimti ir leisti joms būti, be skubėjimo taisyti ar įrodyti. Tai dviejų valandų susitikimas su savimi – su klausimais, neaiškumais, ilgesiu – kuriame repetuojame pakankamumo būseną ir stipriname leidimą būti tuo, kas esame.
Kiekvieną užsiėmimą pradedame nuo asmeninės intencijos ar klausimo/situacijos, kurią nešiojamės. Užsiėmimo metu ji bus kryptis.

Kaip vyks Pajauta:
– Įsivardinsime su kuo atėjome.
Nes kai žinome klausimą ar intensiją, atsakymai viduje skamba aiškiau.
– Remsimės kūno pajauta. Keliausime į būseną, kur širdis, kūnas ir protas – kiek tuo metu pavyks – girdi vieni kitus. 
– Iš ten pažvelgsime į savo intenciją ar klausimą ir įvairių priemonių pagalba kaip spalvos, vanduo, anglis, smėlis ir kt. klausysimės kaip ir ką šneka mūsų vidus. Čia leidžiamės tyrinėjimo būdu, pasirinkdami mums artimą raišką, priemones – ko tuo metu reikia. Ir tik vėliau įžodiname, perkeliame atsakymus į sąvokas, sakinius, dalinamės. Mūsų vidinis pasaulis tikrai labai subtilus tad ir leidžiame jam reikštis švelniai, per pojūčius.

Įdėmiai klausysimės.
Liudysime. 

Širdies žemiškumą ir beribiškumą.

P. S. Pasiruošimas nebūtinas. Intencija gali būti labai paprasta.
Mes jau gyvename šį paradoksą – kiekviename žemiškame širdies dūžyje tyliai slypi jos beribė erdvė.

Ką išsinešite iš „Pajautos“:
– Pirmiausia – autentišką patyrimą, kaip šios dvi kokybės jums juntamos ir kaip jos tarpusavyje jungiasi.
– Raiškesnį atpažinimą, ko ilgitės ir ko trūksta jūsų vidiniam balansui. Vien tik žemiškumas – panirimas į ribas ir materiją – dažnai neteikia pilnatvės. Tačiau ribų neturėjimas gali sekinti, išsunkti kasdienybėje, sunku būti ryšyje su kitais. Šių dviejų pradų vienybė kasdieniame gyvenime atpalaiduoja. Ji leidžia būti ir įsižeminus, ir atvirai.
– Taip pat – refleksiją nedidelėje grupėje.
Dalijimasis ir girdėjimas gali atnešti daugiau aiškumo bei raiškos: tampa matoma, kaip šios kokybės kiekviename reiškiasi skirtingai. Iš čia gali rastis daugiau drąsos būti savimi.
Ir gyventi savo autentišką gyvenimą.
-Kaip rodo Pajautos patirtis, kiekvienas randame krislelį savo vidinės išminties, kurią atpažįstame, įvardiname ir išsinešame delne:)
______________________________________

MAINAIS 15/20/25 eurų – pagal galimybes ir pajautą.
Užsiėmimo trukmė: 2 valandos
Grupėje – nuo 2 iki 5 žmonių.
Apsirenkite patogiai. Užsiėmimas vyksta ant grindų. Galite pasiimti šiltesnes kojines.
__________________________________ 

Kovo – balandžio mėnesių „Pajautose“ – kovo 21, 28 ir balandžio 4, 11, 18 dienomis – kviečiu paliudyti Širdies kokybes:
žemiškumą ir beribiškumą.
Ribas – ir jų peržengimą.
______________________________________

Kiekvieną “Pajautoje” dalyvaujantį vidiniuose procesuose lydėsiu aš, savęs pažinimo praktikė Giedrė Kalinauskienė. 
Šiuos užsiėmimus vesti pradėjau iš savo pačios vidinio poreikio pabūti tik santykyje su savimi ir matyti save visą: kai manyje telpa visos rolės, kurias atlieku (mama, sesuo, dukra, žmona, kolegė) ir patyrimai, bet šalia jų aš leidžiu būti ir savo subtiliam pasauliui, kuris yra tik mano ir gal tik man suprantamas. Visi mano jausmai, patyrimai, ką suprantu ir ko ne – viskas telpa ir sugyvena manyje. Toks buvimas su savimi man padeda susigaudyti, kas vyksta gyvenime ne žodžiais, ne per galvą, o būsenomis, kūnu, pojūčiais ir širdim. Atsipalaiduoti ir pajusti (būtent, pajusti) visą savo gyvenimą. 
Pabūti su viskuo arba pabūti visa (-u) savimi – tai palaipsniui žengti integralaus savęs – vieningos asmenybės, vieningos vidinės sistemos – link, kurioje mintys–jausmai–veiksmai turi vieningą ir darnų veikimą. 
_________________________________

Daugiau apie mane, Giedrę: Nuo pat mažumės nešiojausi klausimą – kas aš? Smalsumas atvedė iki Psichologijos studijų Vilniaus universitete, meilė kūnui ir judesiui – į šiuolaikinio šokio sceną. Po studijų sukūrus šeimą, kelias pasuko edukacijos kryptimi – gilinausi į projektais grįstą ugdymą. O savęs ieškojimus tęsiau Svetlanos Smertjevos rengiamuose kursuose bei vidinio pasaulio konsteliacijoje. Kritiniu įvykiu tapo stuburo išvarža ir jos operacija – savo kūno pažeidžiamumo išgyvenimas atnešė daug suvokimų ir patyrimų apie tai, ko ieškojau: kas gi esu aš? 
Viduje pasitvirtino: kad ir kiek knygų perskaitytume, seminarų ir mokymų praeitume, raktas į save vistiek yra tik mumyse, ir tik patys jį galime rasti. Tačiau žmonių pagalba, mylintis žvilgsnis ar palaikymas – labai svarbus kelyje atrandant save.